„Bažnyčiai pavykdavo gerai atlikti savo misiją kaskart, kai ji sugebėdavo – ištikimų ir pasišventusių krikščinių gyvenime – įkūnyti pasiaukojančią meilę, sekant savo dieviškojo Sužadėtinio pavyzdžiu“, – rašo kunigas Thomas Bergas savo naujoje knygoje Hurting in the Church: A Way Forward for Wounded Catholics („Nuoskauda Bažnyčioje: kelionės vadovas sužeistiems katalikams“). Tačiau tai, ką dauguma žinome apie Bažnyčią šiandien, „yra tie atvejai, kada jos nariai nesugebėjo įvykdyti šios didžios užduoties, tie kartai, kai mes nesugebėjome atsiliepti į savojo Gelbėtojo mandatą mylėti vienas kitą „kaip aš jus mylėjau“.
Autorius rašo kaip buvęs Kristaus legionierių organizacijos narys. Šalia kitų dalykų, prašo atleidimo „už būdus, kuriais per savo nežinojimą“ pats prisidėjo prie ordino įkūrėjo Marcialo Macielo „asmenybės kulto platinimo“ ir apgavystės įtvirtinimo tinklo, į kurį buvo įpainiotas.
„Mūsų šventumo stoka ir trapumas“, rašo Šv. Juozapo seminarijos Niujorke moralinės teologijos profesorius ir vicerektorius, „kyla iš to, kad pernelyg dažnai nesugebame atsiliepti į pasauliui ir vienas kitam radikalia, tokia kaip Kristaus, meile“.
Visa tai dar neišsemia knygos. Bergas rašo apie savo paties klaidas bei skausmą, kurį patyrė dėl Bažnyčioje egzistuojančio blogio, tačiau pasiūlo ir galimybę judėti toliau, pasitelkiant gydančią meilę. Crux korespondentei Kathryn Jean Lopez kunigas pasakoja apie knygą, skandalus, kunigystę ir kitus dalykus.
Kodėl kam nors turėtų taip labai rūpėti kunigų sukeltos „nuoskaudos“, kai kasdien per žiniasklaidą susiduriame su didžiuliu srautu nusikaltimų ir blogiu?
Dėl paprastos priežasties: didžioji dauguma kunigų nėra ir niekada nebus lytinių nusikaltimų vykdytojai. Jie yra mūsų broliai. Jie užaugo mūsų šeimose ir mūsų parapijose.
Šiandien daug atidžiau atrenkami kandidatai į kunigystę, pasitelkiant psichologinį testavimą ir palydėjimą per visą ugdymo seminarijoje periodą, yra kitų svarbių pokyčių, susijusių su kunigiškąja formacija. Tad yra daug daugiau vilties nei kada nors anksčiau, kad ateityje tokio pobūdžio tragedijų išvengtume.
Tai, ko kunigams tikrai reikia, kad jie išliktų laimingi, sveiki ir šventi, yra palaikantis draugų ir jais besirūpinančių žmonių tinklas.
Nepaisant krizių ir blogos spaudos, kunigams keliami reikalavimai mūsų dienomis yra didžiausi, nei kada nors buvę. Klestintis ir sėkmingas kunigo gyvenimas yra tikrai įmanomas, jeigu jį lydi nuoširdi pasauliečių vyrų ir moterų draugystė, artimas tinklas žmonių, kurie tikrai myli ir palaiko kunigą, asmeninės atskaitomybės priemonės – kartu su dvasiniu vadovavimu ir giliu dvasiniu gyvenimu.
Rašydamas apie kunigus, kurie, užuot atsidavę Kristui, pasidavė cinizmui, teigiate, kad tokiu būdu kunigas pasitenkina labai mažu dalyku, palyginti su tuo, kam yra pašauktas. Kaip kunigai, o ypač šeimos, gali padėti apsaugoti vienas kitą nuo pasidavimo cinizmui?
Manau, cinizmas yra vienas seniausių, geriausių ir paprasčiausių velnio arsenalo ginklų. Apsaugojimas nuo jo prasideda demaskuojant jį savo gyvenime, atpažįstant jį ir įvardijant tuos nuodus, kuriuos įleidžia į mūsų dvasinį gyvenimą.
Mane giliai palietė pirmieji arkivyskupo Charles J. Chaputo naujos knygos Strangers in a Strange Land („Svetimas svetimoje žemėje“) žodžiai. Jis rašo: „Krikščionys turi daug gerų priežasčių vilčiai. Optimizmas yra kitas reikalas. Optimizmas teigia, kad anksčiau ar vėliau dalykai natūraliai pakryps į gera. Viltis tokių iliuzijų neturi.“
Tai nėra joks cinizmas; tai - krikščioniškojo realizmo balsas, balsas žmogaus, persiėmusio antgamtine vilties dorybe. O tokia viltis yra cinizmo priešnuodis.
Viltis gali žvelgti tikrovei į akis: reikalai išties gali nepasitaisyti, tačiau krikščionis žino, kad viskas yra gerai. Krikščiniškai vilčiai išlaikyti nėra būtina sąlyga, kad pasaulyje ar netgi Bažnčioje situacija pasitaisytų.
Krikšioniškoji viltis yra galinga; ji išlaiko mūsų žvilgsnį įsmeigtą į Jėzų, į mūsų laukiantį kelią, į galutinį atlygį, amžinąjį gyvenimą, į kurį visi esame pašaukti, į mūsų vienybę su Dievu. Viltis yra priemonė, kuria mes išplauname cinizmą iš savo dvasinės sistemos.
Kunigiškąjį celibatą apibūdinate kaip „gerąją kovą“. Ar ją komplikuoja vedusių kunigų – perėjusių iš Anglikonų Bažnyčios – buvimas, ar pastarojo meto antraštės, kalbančios apie popiežiaus norą naujai permąstyti diakonų vaidmenį?
Nemanau. Niekada daug apie tai nemąsčiau.
Aš manau, kad jeigu mes gyvename sveiką celibatinį gyvenimą, santuoka, artimo gyvenimo bendrakeleivio buvimas asmens gyvenime visada bus žavintis ir patrauklus dalykas.
Būtent šito mes atsisakėme iš meilės Kristui ir jo Bažnyčiai. Panašūs priminimai paprasčiausiai turi būti proga mums atnaujinti savąjį „taip“ ir padėkoti Dievui už tūkstanteriopą palaimą, kuria mūsų gyvenimus užliejo celibatas.
Kiek ši knyga skirta kunigams? Siekis atverti jų širdis, padėti jiems atsikvėpti ir netgi išgydyt jų sielas nuo gerai suprantamo nusivylimo, pykčio proveržio dėl įtarimų, kurie kartais paliečia juos dėl paviešintų skandalų?
Nors jie nėra išimtinė mano auditorija, rašiau puoselėdamas viltį, kad daug kunigų perskaitys šią knygą ir ypač įsiklausys į sužeidimų patirtis, kurių pripildžiau visą tekstą. Taip pat viliuosi, kad knyga taps stimulu bei padrąsinimu kunigams įvairiose mūsų kovose ir dažnai nematomuose kryžiuose, kuriuos tenka nešti.
Tarp antraščių apie pinigus ir teismus liko beveik nepastebėtas Niujorko arkivyskupo kardinolo Dolano raginimas materialiai atsilyginti žmonėms, patyrusiems kunigų seksualinį išnaudojimą – ar tai žingsnis teisinga linkme? Kaip geriau galėtume skleisti artimo meilę, kurią norima parodyti?
Kardinolo žingsnis išties buvo plačiai pripažintas kaip judėjimas teisinga linkme, ir taip yra. Tačiau neturėtume pasiduoti iliuzijai, kad bet koks piniginis atlygis klero seksualinio išnaudojimo aukoms mus šiek tiek priartins prie tos aukos išgyvenamų kovų. Tai tiesiog gali padėti judėti šia linkme. Tačiau nederėtų manyti, kadangi yra sukurta atlyginimo aukoms sistema, tad mes jau sulopėme tai, ko iš mūsų reikalauja Dievo meilė aukoms. Geriausiu atveju tai yra tik vienas elementas – reikšmingas – tačiau tik vienas elementas plačios prieigos, kurios reikia norint pasiekti, palydėti ir padėti aukoms sveikti.
Kodėl jūs mylite Bažnyčią ir kunigystę, nepaisydamas viso blogio ir kančios, kurią matėte ar netgi pats patyrėte?
Nes po visko, kas buvo padaryta ir pasakyta, aš vis dar esu įsimylėjęs Jėzų. O būti įsimylėjus Jėzų reiškia mylėti jo Bažnyčią.
Bažnyčios narių trapumas sudaužė ir mano paties širdį. Tačiau Bažnyčioje patirtos nuoskaudos tik padidino, o ne sumažino mano paties užuojautą ir gebėjimą būti empatiškam. Viliuosi, mano žodžiai neatrodo kaip savigyra. Vargu. „Dievo malonei padedant, štai aš einu.“
Tik Dievo gailestingumo dėka aš vis dar stoviu čia šiandien ir galiu mylėti Bažnyčios žmogiškumą, o kartais netgi bjaurumą, sugebu žvelgti toliau jo, matyti antgamtinį Jėzaus veikimą jo kuniguose ir per juos, tokioje daugybėje pasauliečių katalikų ir per juos, galiu pajusti Šventosios Dvasios gyvybingumą Jo Bažnyčioje, žinau, jog Jo Bažnyčia yra pertekusi būsimų šventųjų. Visa tai yra gailestingumas.
Gal visiems krikščionims derėtų persiimti atgailos dvasia, žinant, jog blogis ir netobulumas nesvetimas net ir tiems, kurie siekia šventumo?
Atgaila, žalos atitaisymas – tai turėtų būti įprasta kiekvieno rimto ir tvirto krikščioniškos mokinystės gyvenimo sveika dimensija. Mums reikia melstis su Bažnyčia ir už Bažnyčią.
Aš vilčiausi, kad mes, pavyzdžiui, reguliariai melstumėmės už kunigų lytinio išnaudojimo aukas. Viliuosi, kad visi jautriai ištirsime, ko galbūt stinga mūsų gyvenimuose – kokią sritį esame apleidę, ypač galvojant apie gyvą artimo meilę – tai turėtų būti reguliarios asmeninės sąžinės sąskaitos dalis.
Išties knygos pabaigoje išsakau kvietimą savotiškam Bažnyčios masto mūsų gyvenimo sąžinės ištyrimui. Kur mes nesugebėjome gyventi artimo meile? Kodėl mūsų kasdienė, tarpasmeninio gyvenimo Kristaus pavyzdžiu save dovanojanti meilė, agapinė meilė, kartais yra tokia išglebusi, tokia pasyvi, tokia anemiška?
Žalos atlyginimo dvasia turėtų skatinti veikti ten, kur įmanoma, vesti prie gilesnio rūpinimosi Mistinio Kūno nariais, stipresnio įsipareigojimo mylėti, kaip Jėzus mylėjo.
Kokių pamokų dar neišmokome Gailestingumo metais?
Geras klausimas. Galimas daiktas, kad mums taip labai reikėjo gailestingumo metų, kad net nesugebėjome suvokti, kaip labai mums jų reikėjo, kokie jų vaisiai ir kokią vietą „gailestingumas“ turi, siekiant apčiuopti Dievo veikimą pasaulyje.
Nemanau, kad galime išmokti dar neišmoktų pamokų tol, kol neįvardijame to, ką išmokome, ir – dabar kalbu apie save – aš vis dar mėginu visa tai įsisąmoninti.
Kun. Thomas Berg
Iš „Crux“ išvertė S. Žiugždaitė
